Vilniaus katedros kapitulos visateisių narių statusą turėję šios kapitulos kanauninkai analizuojami kaip viena iš funkcinių katedros kapitulos grupių. Remiantis pirminiais šaltiniais nustatyta, kad šiai grupei XIX a. priskirtini 73 dvasininkai (skelbiamas jų sąrašas). Nagrinėjama, kokią vietą kanonikatas užėmė dvasininko bažnytinės karjeros eigoje. Analizuojami teisinės bazės, turėjusios įtaką kanauninkų grupės formavimui, pokyčiai, atsiradę dėl Rusijos imperijos vykdytos konfesinės politikos. Nagrinėjami pagrindiniai kanauninkų grupės papildymo naujais nariais būdai, aptariami kandidatams į kanauninkus kelti reikalavimai.
A. B. Klongevičiaus dvasinės tarnystės eiga rekonstruojama remiantis istoriografija ir pirminiais šaltiniais. Išskiriami pagrindiniai A. B. Klongevičiaus bažnytinės karjeros etapai, aptariama Rusijos imperijos valdžios pozicija katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Nagrinėjami pasaulietinės valdžios sprendimai, turėję įtakos A. B. Klongevičiaus bažnytinei karjerai. Analizuojamos kokybiškai naujų procesų genezę katalikų Bažnyčios raidoje žyminčios demokratėjimo apraiškos Vilniaus katedros kapituloje.
The first synods of the diocese of Vilnius mentioned in surviving sources are connected with bishops John of the Lithuanian Dukes (1519–1536), Paulius Alšėniškis (1536–1555), and Valerijonas Protasevičius-Šuškovskis (1556–1579). A synod is a gathering of diocesan clergy in a central place, where the bishop, prelates, canons, and the whole diocesan clergy discuss current affairs concerning clerical discipline, the need to collect funds for the needs of Church and State, and matters of Church organisation. The miscreance of local clergy and lay folk, especially in matters concerning landed property are judged. On the other hand, a visitation involves the bishop sending out from the centre officials, connected with his archdeacon to assess the material and spiritual condition of parishes. Such means of diocesan administration are important expressions of ecclesiastical and social development. It is worthwhile examining the functioning of synods and their aims in Lithuania during the first half of the sixteenth century, including their ceremonies and organisation within the wider social context.
LT
Pirmieji išlikusiuose šaltiniuose minimi Vilniaus vyskupijos sinodai labiausiai siejami su vyskupais Jonu iš Lietuvos kunigaikščių (1519–1536), Pauliumi Alšėniškiu (1536–1555) ir Valerijonu Protasevičiumi-Šuškovskiu (1556–1579). Sinodas – vietinės dvasininkijos susirinkimas vyskupijos centre, kur vyskupas, prelatai, kanauninkai ir visi vyskupui pavaldūs dvasininkai svarsto einamuosius reikalus, susijusius, pvz., su dvasininkų drausme, būtinybe surinkti pinigų Bažnyčios arba valstybės reikmėms, Bažnyčios organizacijos klausimais. Taip pat svarstomi dvasininkų ir pasauliečių nusižengimai, neretai – bylos dėl nekilnojamojo turto. Iš kitos pusės, vizituodamas vyskupas iš centro išsiuntinėdavo savo atstovus, arkidiakoną arba jo išrinktus pavaduotojus aplankyti ir aprašyti vyskupijos parapijų būklę, t. y. jų turtą ir dokumentiką. Savaime tokios valdymo priemonės – svarbios Bažnyčios kultūros, administravimo raidos apraiškos. Straipsnyje aptariama, kaip XVI a. pirmoje pusėje vykdavo sinodai, koks buvo jų ceremonialas, jų tikslai; atkreipiamas dėmesys, kokie jų išlikę šaltiniai bei kokia jų platesnė įtaka Lietuvos dvasinės ir materialinės kultūros istorijai.
The article analyses how the social structures of the laity, established and managed by the Church, expressed themselves in the context of the sanctions imposed on the Catholic Church by the secular authorities after the uprising of 1863–1864. The structures studied are lay associations: church fraternities (whose members were both men and women) and the so-called tertiaries, i.e., the members of Third Orders of monastic orders (in the nineteenth century, they were primarily associated with the name of St Francis). These structures contributed to the formation of the religious identity of the community and society, which was significant for the nationalisms of the second half of the nineteenth century (in the above-mentioned dioceses, Polish, Lithuanian, Belarusian, and Russian nationalisms manifested themselves). The religious and social life organised by laity associations also had a mobilising effect on the community.
LT
Straipsnyje analizuojama, kaip po 1863–1864 m. sukilimo Katalikų Bažnyčiai pasaulietinės valdžios taikytų sankcijų kontekste reiškėsi pasauliečių socialinės struktūros, kurias steigė ir kurioms vadovavo Bažnyčia. Tiriamos struktūros – pasauliečių asociacijos – bažnytinės brolijos (jų nariai buvo ir vyrai, ir moterys), taip pat vienuolijų tretieji ordinai – vadinamieji tretininkai (jie XIX a. pirmiausia sieti su Šv. Pranciškaus vardu). Šios struktūros prisidėjo formuojant bendruomenės ir visuomenės religinę tapatybę, kuri buvo reikšminga XIX a. antrosios pusės nacionalizmams (minėtose vyskupijose reiškėsi lenkų, lietuvių, baltarusių, rusų nacionalizmai). Pasauliečių asociacijų organizuotas religinis, socialinis gyvenimas turėjo ir bendruomenę mobilizuojantį poveikį.
JavaScript is turned off in your web browser. Turn it on to take full advantage of this site, then refresh the page.